Mokinių rašiniai apie profesijas

Mano svajonių profesija

Urtė Oniūnaitė ,
Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla, 7c klasė
Pasirengti padėjo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vida Ramanauskienė

 
Manau daugelis vaikystėje esame svajoję apie „žvaigždės“ profesiją. Vieni nori būti šokėjais, dainininkais, kiti – aktoriais. Ne išimtis ir aš. Kai buvau maža, svajojau būti dainininke. Kiekvieną dieną įsijungusi muziką dainuodavau sau viena kambaryje. Kartais surengdavau koncertą. Būdavo, koridoriuje sustatau kėdes, padarau bilietus, pasipuošiu puošniais rūbais, sukviečiu visą šeimą į savo koncertą. Padainuoju kokią dainą ir visi man ploja. Man būdavo labai smagu, jausdavausi kaip tikra „žvaigždė“. Bet prieš keletą metų ši vaikiška svajonė išblėso. Ir dabar aš svajoju apie kitą profesiją, visai nepanašią į ankstesnę. Dabartinę savo svajonių profesiją sieju su žirgais.

 Kai man teko iš arčiau pažinti žirgus, jie mane tiesiog užkerėjo. Žirgas lyg asmenybė: protingas žvilgsnis, žaismingas prigimtinis bendravimas iš karto sukuria artumo jausmą . Kiekvienas žirgas turi kitokį unikalų charakterį, kartais  jis gali būti linksmas, liūdnas, piktas – tai priklausys nuo jo nuotaikos. Kaskart gali atrasti kažką naujo, neįprasto, todėl  vis daugiau laiko norisi praleisti žirgo draugijoje. Jis įsimena viską: ir gerus, ir blogus dalykus. Žirgas yra nepamainomas atgaivos šaltinis, kai nori atsikratyti blogų minčių. Gal todėl man taip labai patinka žirgai. Prieš keletą metų pradėjau lankyti „Audruvio“ jojimo sporto klubą. Ten mokausi jodinėti ir prižiūrėti žirgus. Užsiėmimai vyksta kartu su treneriu, jis moko mane įvairiausių jojimo subtilybių, jau moku joti žingine, risčia ir šuoliais. Taip pat po truputį mokausi ir šokti per kliūtis. Sekasi gana neblogai. Tiesa, teko ir nukristi nuo žirgo, bet manau nėra nei vieno raitelio kuris nebūtų bent vieną kartą nukritęs. Laisvu laiku ateinu padėti pasiruošti varžyboms, tvarkau inventorių, ruošiu žirgus. Tai tik nedidelis mano svajonių profesijos link.

Dabar aš noriu būti raitele – trenere. Tai profesija, kuriai vien tik profesinių žinių neužtenka, reikia turėti ir prigimtinę meilę žirgams. Tai be galo atsakinga specialybė, raitelis – treneris privalo mokėti prižiūrėti žirgą nuo jo gimimo iki jam suaugant, tinkamas rūpestis ir meilė sukuria harmoningą tarpusavio bendradarbiavimą tarp raitelio ir žirgo. Žirgai yra ypatingai draugiški, smalsūs ir protingi gyvūnai. Jeigu raitelis sugeba suprasti, ką jaučia ir mąsto žirgai, tuomet galima tikėtis sėkmingos karjeros. Žirgų sportas visame pasaulyje labai brangus, jis priklauso olimpinių žaidynių sporto šakoms, populiariausios rūšys yra dailusis jojimas, konkūrai ir trikovė. Šios profesijos žmonės moko ir ruošia žirgus  sportui. Manau tai labai įdomi profesija.

Manau, kad mano dabartinis hobis ir meilė žirgams virs į svajonių profesiją. Žinau, kad ši profesija mane išmokys ne tik išjodinėti, treniruoti žirgus, išmanyti jų veisles, dalyvauti konkūruose, organizuoti žirgyno veiklą, bet ir išugdys punktualumą, kantrybę, atsakomybę, pasitikėjimą savimi, savigarbą ir pagarbą aplinkiniams. Šitos savybės pravers ir kasdieniniame gyvenime.


Mano svajonių profesija

Otilija Stasevičiūtė ,
Joniškio „Saulės“ pagrindinė mokykla, 7c klasė
Pasirengti padėjo lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Vida Ramanauskienė

Nuo pat mažens labai mylėjau gyvūnus, o ypač šuniukus. Man labai patikdavo žaisti su močiutės šuniuku Bariu, jis buvo toks judrus ir mielas, labai mylėjo vaikus, bet lodavo ant svetimų žmonių ir be galo saugodavo namus... Norėjau ir aš auginti tokį šuniuką. Atsimenu, kaip visą dieną rūpinausi Bariu ir sėdėjau šalia, kai šis sunkiai sirgo, nešiau jam ėdalą, vandenį, nesitraukiau nuo jo iki paskutinės minutės... O kai jis užmigo amžiams, aš verkiau visą dieną . Dar ir dabar, vos jį prisiminus, kartus gumulas atsiranda  gerklėje bei kelios ašaros nurieda mano skruostais. Baris nebuvo tik šuo, jis buvo draugas, mano draugas, ir ne tik todėl, kad mes kartu leisdavome laiką ir žaisdavome, bet ir todėl, kad jis geriausiai mane mokėjo suprasti, paguosti. Nors šunelis nemokėjo kalbėti man suprantama kalba, tačiau jo skirtingų spalvų akyse spindėjo gėris ir šiluma. Taip, jo akys buvo skirtingos, viena buvo skaidriai mėlyna, o kita - tamsiai ruda, tačiau Baris buvo ypatingas ne tik savo išvaizda, bet ir charakteriu. Yra sakoma, kad šunys – ištikimi žmonių draugai, tačiau aš taip pat buvau jiems ištikima, o ypač Bariui. Galbūt ši didžiulė meilė ir noras padėti gyvūnams privertė mane susimąstyti apie veterinarės profesiją.

Jeigu kas nors manęs paklausdavo, kuo aš būsiu užaugusi, su pasididžiavimu atsakydavau, kad būsiu veterinare, ir tada visi stebėdavosi mano drąsa ir pasiryžimu, nes mano amžiaus mergaitės norėjo būti šokėjomis ar gydytojomis, o aš buvau susidomėjusi tokia rimta profesija. Net nežinau, kodėl susidomėjau būtent šia profesija, juk yra daug kitų profesijų, susijusių su gyvūnais. Turbūt tai nutiko todėl, kad buvau labai susižavėjusi, kaip veterinarai atlieka gerą darbą, gydydami gyvūnus ir pradžiugindami jų šeimininkus. Iš tikrųjų veterinarai ne tik pagydo sergančius gyvūnėlius, bet taip pat jie kiekvieną dieną patiria vis naujų įspūdžių ir daug gerų emocijų, kai pavyksta išsaugoti gyvybę. Galbūt jums atrodo, kad veterinarai atlieka tik tokį darbą, tačiau turbūt nesusimąstėte, kad jie padeda ūkininkams užauginti sveikus gyvulius, apsaugo mus nuo užkrečiamų ligų ir netgi rūpinasi, kad gertume sveiką pieną. Yra toks posakis, kad gydytojas gydo žmogų, o veterinaras – visą žmoniją ir manau, kad tai yra tiesa.

Atsimenu, kaip artimiesiems sakydavau, kad įkursiu savo veterinarijos kliniką, pasakodavau, kaip padėsiu gyvūnams, ir kiauras dienas žaisdavau su savo žaisliniu šuniuku. O tas šuniukas buvo nepaprastas... Jis nebuvo koks nors pliušinis žaislas, jis buvo iš tvirtos plastmasės, bet svarbiausia, kad jis lojo! Tą šuniuką aš gydydavau, paskirdavau jam vaistus ar paskiepydavau, viską darydavau su meile, tarsi tikra veterinarė.

Visų mergaičių svajonės labai greitai keitėsi, o mano visus ketverius metus išliko tokia pati - tapti veterinare. Ir kuo toliau, tuo labiau aš domėjausi šita profesija ir savo mintyse kūriau ateities planus.

Manyje išliko meilė gyvūnams, didelis noras jiems padėti ir rūpintis jais, tačiau veterinare tapti nebenoriu. Dabar net nežinau, kuo norėčiau būti užaugusi, nes apie tai dar negalvoju. Džiaugiuosi šia diena ir negalvoju apie ateitį. Manau, jog viskas ateis su laiku ir susiklostys taip, kaip turi būti.

  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Pamokų laikas
5. 12.05 – 12.50
  • 1. 08.00 – 08.45
  • 2. 08.55 – 09.40
  • 3. 09.50 – 10.35
  • 4. 11.00 – 11.45
  • 5. 12.05 – 12.50
  • 6. 13.00 – 13.45
  • 7. 13.50 – 14.35
  • 8. 14.40 – 15.25